Etnokultūra
   Amatai ir verslai
   Tradicijos
   Tautosaka
   Langai
   Fasadai

Liškiava

   Liškiava - senas dzūkų miestelis, esantis 9 km. į šiaurės rytus nuo Druskininkų, kairiajame Nemuno krante. Istorikų ir archeologų duomenimis šioje vietovėje žmonių gyventa dar akmens amžiuje. Kasinėjant kalną rasta daug brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos šukių, kaulinių darbo įrankių ir papuošalų. Tai rodo, kad čia būta pirmykštės bendruomenės gyvenviečių. Manoma, jog čia gyveno senovės baltų gentis jotvingiai. Spėjama, kad Liškiavą XIII a. pradžioje įkūręs kunigaikštis Erdvilas. Liškiava minima rašytiniuose šaltiniuose jau nuo 1044 metų. Ant piliakalnio VI a. pr. Kr. -IX a. po Kr. stovėjo medinė pilis. Galima pamatyti išlikusius XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje pradėtos statyti, bet po Žalgirio mūšio (1410 – 07– 15) netekusios reikšmės ir nepabaigtos statyti mūrinės pilies griuvėsius. Pilis buvo numatyta statyti su keturiais bokštais. Tai būtų buvusi pati mažiausia iš visų Lietuvos pilių. Ant vieno iš piliakalnių, vadinamo Alkakalniu, Bažnyčios kalnu buvo aukuras Perkūnui ir kūrenama šventoji ugnis. Todėl kalnas dar buvo vadinamas ir Perkūnkalniu. 
   Kaimas pradėjo kurtis XV a. nes tuo laiku prasidėjo šio krašto kolonizacija. Dvaras įkurtas XV a. pabaigoje ir atiduotas Mykolui Glinskiui. 1509 m. Žygimantas Senasis Liškiavą iki gyvos galvos atidavė Slucko kunigaikštienei Anastazijai. XVI a. antroje pusėje dvarą valdė Mikalojus Radvila. Jis Liškiavos bažnyčią atidavė kalvinams. (1450 m. pastatyta pirmoji bažnyčia, buvusi kaip Merkinės filija). M. Radvilos sūnums grįžus į katalikybę, po 1570 m. Liškiavoje kalvinizmo jau nebuvo kam remti. Nuo XVI a. II pusės iki 1624m. bažnyčia priklausė evangelikams reformatams. Iš pradžių Liškiava priklausė Merkinės parapijai, o 1644 m. jai suteiktos savarankiškos parapijos teisės. 
XVII a. dvarą valdė Fronckevičių – Radziminskų giminė.
   1694-12-06 tuometinis Liškiavos valdytojas Vladislovas Jurgis Kosilla Liškiavos turtus užrašė Seinų dominikonams su sąlyga, kad šie įkurtų vienuolyną ir pastatytų naują mūrinę bažnyčią. 1697 - 04 - 22 testamentą, kuriuo paliko 300 tūkstančių auksinių pinigų bažnyčios statybai, patvirtino pas tuometinį popiežių ir Lietuvos — Lenkijos kunigaikštį. Po 1699 m. dominikonai tvirtai įsikūrė Liškiavoje ir pradėjo statybas. Bažnyčia ir vienuolynas baigti mūryti iki 1741 m. 
   Vienuoliai užveisė sodą, apsodino daržus, iškasė tvenkinius. Norėdami Liškiavą padaryti miestu, pakvietė žydų ir jiems suteikė įvairių privilegijų. Šie į savo rankas paėmė prekybą, amatus ir smukles. 
   Po III Lenkijos – Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m. Užnemunė atiteko Prūsijai. Liškiava atsidūrė prie valstybės sienos, nes Nemunu ėjo riba tarp Rusijos ir Prūsijos. Pusė Liškiavos parapijos atsidūrė kitoje valstybėje, todėl Merkinės parapijos kaimai kairiajame Nemuno krante priskirti Liškiavos parapijai, o Liškiavos parapijos kaimai dešiniajame Nemuno krante priskirti Merkinės parapijai. Buvo uždrausta į vienuolyną priimti naujokus. Vienuolyne buvo įrengtas kalėjimas nusikaltusiems Seinų vyskupijos kunigams, vėliau paverstas kareivinėmis, o sovietmečiu buvo planuojama pionierių stovykla. 1852 m. vienuolyne įrengti butai, o rūsiuose buvo laikomi gyvuliai. 
   Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu vienuolyne buvo klebonija, valsčiaus valdyba, biblioteka ir butai, turizmo stotis (1939 m.). Po Antrojo pasaulinio karo pastatas pritaikytas vidurinei mokyklai. 1947 — 1977 m. vienuolyno pastatai priklausė siuvimo susivienijimui „Lelija“. 1990 — 1997 m. bažnyčia kapitališkai atrestauruota ir prikelta naujam gyvenimui klebono V. Zubavičiaus pastangomis. Bažnyčios laidojimo rūsiuose atviruose karstuose yra išlikę vienuolių dominikonų palaikai, įrengta liturginio paveldo ekspozicija. 1997 08 24 per Šv. Baltramiejaus atlaidus buvo paminėtas Liškiavos bažnyčios fundacijos 300 metų jubiliejus. 
   Vargonininkas Konstantinas Čiurlionis (1851 — 1914), žymaus XX a. pradžios lietuvių kompozitoriaus ir dailininko M.K.Čiurlionio tėvas, 1874m. susituokė Liškiavos bažnyčioje su savo žmona Adele Radmanaite. Taip pat vargonininkavo Liškiavoje, Varėnoje, Ratnyčioje, Druskininkuose (1878 — 1906).
    Nepriklausomybės pradžioje Liškiava buvo valsčius, vėliau prijungta prie Merkinės valsčiaus. Miestelis smarkiai nukentėjo nuo gaisro 1914 m. 1920 m. lenkams užgrobus Vilnių ir Vilniaus kraštą Liškiava vėl atsidūrė ant valstybės ribos, nes Nemunu ėjo demarkacinė linija. Gyvenvietė nuolat buvo puldinėjama ir apiplėšinėjama. 
   Vykdant žemės reformą 1923 m. buvo išdalintas dvaras. 
   1927 m. Liškiavoje susikūrė „Vilniui išvaduoti sąjungos“ skyrius. Jam vadovavo V. Uždavinys. 
   1998 m. buvusiame dominikonų vienuolyne įkurta Viešoji įstaiga „Liškiavos kultūros centras“. 
   Gyventojų skaičius: 1827 m. buvo 44 namai ir 354 gyventojai, 1884m. - 73 namai ir 713 gyventojų, 1897 m. – 613 gyventojų; 1923 m. – 79 namai ir 407 gyventojai, 1959 m. – 318 gyventojų, 1979 m. – 135 gyventojai, 1998 m. – 37 namai– 77 gyventojai.
   Pagrindinės Liškiavos vertybės: archeologinis paveldas, architektūros paminklai - Bažnyčia bei buvęs dominikonų vienuolynas, varpinė ir koplytstulpis. Vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčioje 11 dailės paminklų, tarp kurių XVII a. paveikslas ir XVIII a. freskos. Septyni Švč. Trejybės altoriai yra vieni iš vertingiausių rokoko pavyzdžių Lietuvoje.

Lynežeris 

   Lynežerio kaimas įsikūręs pietryčių Lietuvoje - Varėnos r., Kaniavos sen. 29 km. nutolęs nuo rajono centro, apie 12 km į r. nuo Marcinkonių, Lyno ežero p. v. krante, prie kelio į Rudnią. 
Praeityje žuvingas ežeras viliojo pirmuosius gyventojus rinktis prie jo krantų vietas sodyboms. Kaimo pavadinimas taip pat susijęs su ežero vardu. Iš visų pusių kaimą supa miškai. Per abu pasaulinius karus ir tuoj po jų giria buvo intensyviai eksploatuojama, po to ne kartą nuniokota gaisrų. 
   Archeologiniai Ūlos slėnio radiniai byloja, kad čia neolito laikotarpiu (IV – II tūkst. pr. m e. viduryje būta bendruomeninių stovyklų, o žalvario laikotarpiu (II tūkst. viduryje – I tūkst. viduryje pr. m. e.) gyvenamų vietų. Pradėjus verstis žemdirbyste, smėlėtos Ūlos upės apylinkės buvo apleistos ir tik vėliau, kai derlingesnių žemių rezervai išseko, vėl pamažu apgyventos. 
   Vietiniai gyventojai tvirtina, kad Lynežeris senesnis už prie Ūlos esančias Zervynas. Mat Lynežeryje anksčiau buvusios kapinės, o Zervynos jų neturėjusios ir zervyniečiai mirusiuosius laidodavę Lynežeryje. 
   Lynežeris - padrikasis kaimas, turintis gatvinio išretėjusio kaimo elementų. Kaimas turi architektūros paminklo statusą. Yra 9 paminklinės sodybos, jose 37 paminkliniai statiniai, statyti XIX a. pab. – XX a. pr. 
   Atsižvelgiant į kaimo geografinę padėtį ir atliktus tyrimus, galima daryti išvadą, jog kaimas čia susikūrė anksčiau, negu jis pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Tikriausiai pirmosios sodybos buvo jau prieš Valakų reformą. 
   Anksčiausių žinių apie kaimą randama Lydos pavieto, Kaniavos gir-jos 1765 m. inventoriuje, kur kaimas vadinamas Naujuoju Lynežeriu. Minimos 4 sodybos. 1795 m. Lydos pavieto, Nočios parapijos gyventojų surašyme nurodyta, kad kaime buvo 13 šeimų, kurias sudarė 90 žmonių, tarp jų 7 baudžiauninkų, 5 laisvųjų valstiečių ir 1 žydų šeimos. Kadangi kaime gyventa žydų šeimos, tai jame būta ir karčemos. Tuo metu Lynežeryje gyveno daugiau žmonių negu daugelyje Kaniavos gir-jai priklausiusių kaimų. 
   Detalų kaimo didumą ir gyventojų socialinę padėtį atskleidžia 1798 m. sudarytas Kaniavos gir-jos inventorius. Tais metais kaime buvo 7 (nematuoti) valakai žemės, gyveno 7 bajoriškų valstiečių šeimos ir 3 kampininkų šeimos, buvo smuklė, kurią nuomojo 5 žmonių žydų šeima. Vėliau kaimas plėtėsi padrikai. Nuo 1798 iki 1868 m. sodybų skaičius padidėjo nuo 8 iki 11. Šeimos gyveno bendrėmis, kiekviena valstiečio baudžiauninko šeima valdė po valaką žemės ir atlikdavo Kaniavos dvarui nustatyto dydžio prievoles. Lyno ežeras priklausė dvarininkui Rosadovskiui. Nuo XIX a. II pusės kaimas labai augo, dalijosi ūkiai, kūrėsi naujos sodybos. Dėl šių pokyčių mažėjo sklypai, tankėjo užstatymas ir formavosi Lynežeriui būdingos grupinės sodybos. 1907 m. duomenys rodo, kad kaime gyveno 291 žmogus. Tarp kaimo valstiečių neliko nei vieno valakinio ūkininko. 1939 m. tik 2 valstiečiai turėjo po pusę valako, kiti – po ketvirtį, šeštadalį ar dar mažiau. 
   Iš žemės ūkio valstiečiai gaudavo mažai pajamų, todėl užsiimdavo pagalbiniais verslais. Papildomų pajamų gaudavo iš miško, kurio kiekvienas turėjo palyginti didelį plotą. Pardavimui gamindavo sienojus, pabėgius arba malkas. Žiemą vyrai dirbdavo ir valstybiniuose miškuose. Moterys vasarą ir rudenį rinkdavo uogas ir grybus bei parduodavo turguje arba verslininkams. Pajamų šaltinis bei verslas buvo ir bitininkystė. Ji minima ir inventoriuose. 
1903 m. Lynežerį ištiko baisi nelaimė - gaisras. Jis nusiaubė centrinę kaimo dalį, todėl vėliau žmonės kėlėsi iš ankštos centrinės kaimo dalies ir kūrėsi atokiau nuo senųjų sodybų. Per 1915 – 1917 m. gripo epidemiją daug kaimo gyventojų išmirė. Nuo XX a. kaimo planas nekito. 1974 m. buvo 34 sodybos, 1986 – 30. Dalis paminklinių pastatų sunyko, dalis po perstatymo prarado savo paminklinę vertę.
   Prieš Pirmąjį pasaulinį karą vaikus mokė daraktoriai. 1915 m. Lietuvą okupavus vokiečiams vietoj rusiškų mokyklų buvo steigiamos lietuviškos. 1916 m. mokykla atidaryta ir Lynežeryje. Mokėsi 30 mokinių. 1920 m. Lenkija okupuoja Vilniaus kraštą. Okupuotame krašte lietuviškas mokyklas steigia „Ryto“ draugija. Lynežeryje šios draugijos mokykla pradeda veikti 1921 m. 1924 – 1925 m. mokykla neveikė. Nuo 1926 m. mokykla veikė iki jos uždarymo (1936 m. gegužės 14 d.), 1939 m. rugpjūčio 23 d. gyventojai prašė įsteigti „Ryto“ skaityklą, bet valdžia neleido. 
   1939 m. rudenį dalis Vilniaus krašto buvo grąžinta Lietuvai, o kita dalis buvo perduota Baltarusijai.1940 m. pabaigoje Kaniavos, Marcinkonių ir Ratnyčios apylinkės grąžinamos Lietuvai. 
   II pasaulinio karo metais vokiečiai kaime buvo įkūrę kareivines. 
Pokario metais pradinėje mokykloje mokytojavo vaikų poetas K. Kubilinskas, kuris buvo MGB agentas, išdavinėjo Lynežerio apylinkėse kovojusius partizanus. 
   Kaime nesusikūrė kolūkis, gyvenvietė įėjo į miškų ūkio teritorijos ribas, todėl išsilaikė pastatai ir senoji sodybų struktūra.
   1959 m. kaime gyveno 112 gyventojų, 1989 m. – 45, 2004 m. – 34. 

Mančiagirė

   Mančiagirė - kaimas kelių sankryžoje. Čia subėga keliai iš Varėnos, Marcinkonių, Zervynų ir Žiūrų. Tai unikalios urbanistinės vertės kupetinis kaimas įsikūręs Ūlos slėnyje abiejuose upės krantuose, išsaugojęs savo tradicinę erdvinę planinę struktūrą. 
   Archeologiniai kasinėjimai parodė, kad čia žmonių buvo gyventa dar akmens amžiuje. Rasta akmens amžiaus stovyklavietė priskiriama mezolito laikotarpiui. Kasinėjimų metu rasta mezolito pradžios svidrinės kultūros titnaginių dirbinių ir naujojo akmens amžiaus akmeninių gludintų kirvukų. Pradėjus verstis žemdirbyste pasikeitė ir žmonių gyvenimo būdas. Ten kur medžiotojas galėjo gyventi, kad ir smėlėtose nederlingose dirvose tai besiverčiantis žemdirbyste ir gyvulininkyste jau negalėjo gyventi. Žmonės buvo priversti ieškoti derlingesnių žemių ir pradėjo keltis į ledynmečio metais suneštas molingas ar juodžemio žemes.
   Tikslių žinių apie Mančiagirės kaimo kūrimąsi rašytiniuose šaltiniuose nerasta. Manoma, kad kaimas galėjo būti įkurtas prasidėjus girių kolonizacijai XVII a. antroje pusėje. Detaliau gyvenvietė nebuvo tyrinėta
   Mančiagirė minima 1785 m. Varėnos vaitijos inventoriuje, kuriame minimi aplinkiniai ežerai, nurodant, kad jie nėra žuvingi.
   Žemė nebuvo labai derlinga, todėl norėdami gauti papildomų pajamų gyventojai uogavo ir grybavo. Džiovintus grybus pirkliai brangiai supirkdavo.
Kadangi kaime nebuvo pelningo darbo, tai XX a. pradžioje daugelis patraukė į Ameriką laimės ieškoti. Oficialiais duomenimis, 1909 m. iš kaimo buvo išvažiavę 46 žmonės (33 vyrai ir 13 moterų). 
   Dirbami laukai ir pievos driekėsi pagal Ūlos upę, dalis laukų nuo kaimo buvo nutolę net keletą kilometrų. Šienauti pievų važiuodavo net „Gudo šalin“, ten prisišienaudavo ir kai užšaldavo raistas, vasarą į kauges sukrautą šieną parsigabendavo namo. 
   Spaudos draudimo laikotarpiu kaime daraktoriavo Juozas Tamulevičius (1886 – 1895m.)
   1920 - 1939 m. Lenkijos okupacijos laikotarpis.
   Lenkų okupacijos metais kaimo žmonės stengėsi išlaikyti lietuvybę. 1926 m. atidaryta „Ryto“ mokykla, kurioje mokytojavo Izabelė Miliauskaitė, bet 1927 m. spalio 5 d. valdžia mokyklą uždarė. Tada gyventojai savo vaikus mokė nelegaliai. Tokia mokykla veikė iki 1933 metų ir ją lankė apie 30 mokinių. 
   1939 m. rudenį SSRS dalį Vilniaus krašto grąžino Lietuvai, o kita dalis buvo perduota Baltarusijai. Ūlos upe ėjo siena dalijusi kaimą į dvi dalis. Kairiajame krante buvo Baltarusija. Iš paupio vieni buvo iškelti į Marcinkonis, o kiti pabėgo į Lietuvą (dešinysis krantas buvo Lietuva). Netoli nuo kaimo (apie 1,5 km) į Žiūrų pusę ( an Beržlyno) rusai pastatė kareivines. 
   1940 m. buvo okupuota visa Lietuvos teritorija. Metų pabaigoje Kaniavos, Marcinkonių ir Ratnyčios apylinkės grąžinamos Lietuvai. Antrojo pasaulinio karo metais kaime buvo vokiečių kareivinės. 
   1944 m. prasidėjo antroji sovietų okupacija. Iš kaimo į Sibirą buvo ištremta viena šeima, nes sūnus buvo partizanų ryšininkas. 13 šeimų 1952 m. išvežta į Biržų rajoną. Atgal į kaimą sugrįžo ne visi. 
   Pokario metais kaimo apylinkėse laikėsi partizanai, prie kaimo buvo įrengti keli bunkeriai. Didesnių susidūrimų prie kaimo nebuvo. Vietiniai gyventojai rėmė partizanus, buvo išėjusių į mišką. 
   1947 m. kaime buvo didelis gaisras, sudegė 4 gyvenamieji namai ir nemažai ūkinių pastatų. 
   Pokario metais kaime buvo mokykla, aštuonios klasės. Į mokyklą ėjo Žiūrų ir Zervynų vaikai. Mokytojavo E. Kochanskaitė – Garnevičienė, O. Sereičikaitė, A. Ruselevičiūtė, A. Česnulevičiūtė, Gelažauskaitė, P. Makselė. 
   Mančiagirėje gimė ir gyveno Tomas Miškinis (1876 – 1962 m.) – dailidė, stalius, kryžių meistras. Čia išlikę jo pastatyti namai, kapinėse šeimyniniai Miškinių kapai ir trys paminkliniai kryžiai. Kaime gyveno ir kita ne mažiau garsi pasakorė, sodų narstytoja – Malvina Česnulienė, pynėjas Vincas Česnulevičius, pynėjas ir bitininkas Jonas Česnulis. 
   Prie kaimo, netoli upės auga didelė ąžuolų grupė (13 medžių). 
   Gyventojai: 1959 m. –gyveno 93 gyventojai, 1970 m. – 64, 1979 m. – 48, 1989 m. – 24, 1997 – 33, 1998 - 21 sodyba ir 40 gyventojų, 2004 m.- 30.

Marcinkonys

   Marcinkonys yra vienas iš didžiausių Lietuvos kaimų, kuriam pradžią davė miško žvalgų gyvenvietė. Istoriniuose šaltiniuose ji minima jau 1637 m. Ši gyvenvietė išaugo antroje XIX a. pusėje, nutiesus Varšuvos-Sankt Peterburgo geležinkelį. Nutiesus geležinkelį, prasidėjo miškų kirtimas. 1914 m. kaizeriniai okupantai nutiesė 28,5 km ilgio siaurojo geležinkelio atšaką nuo Marcinkonių į  Katrą, kuriuo dardėjo gražiausios girios pušys ir eglės. Siaurasis geležinkeliukas, vietinių gyventojų vadinamas "Prancūzkeliu", buvo naudojamas iki 1974 m. medienai išvežti. 1912 m. Marcinkonyse buvo įsteigta nedidelė grybų džiovinimo įmonėlė. Grybai ir uogos šio krašto žmonėms visais laikai buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

   Gražus medinės sakralinės architektūros pavyzdys yra Marcinkonių bažnyčia. Dabartinė medinė Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia pastatyta apie 1880 m. ir XX a. pradžioje aptverta akmenine tvora, kurioje įmūryta 14 Kristaus kančios kelio stočių. Šventoriuje ir bažnyčioje yra 10 dailės paminklų.
   Šiandien Marcinkonys - seniūnijos centras, turintis 756 gyventojų. Čia, Marcinkonyse, įsikūrusios Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio rezervato direkcijos, etnokultūros ir gamtosauginio švietimo centras, Parko svečių namai "Ėglis", pagrindinė mokykla, trys parduotuvės, vaistinė, ambulatorija. Taip pat du muziejai: Dzūkijos nacionalinio parko etnografijos ir Čepkelių valstybinio rezervato gamtos muziejus. Kaime jau 31 metus gyvuoja Marcinkonių etnografinis ansamblis. 

Merkinė

   Miestelis įsikūręs Nemuno ir Merkio upių santakoje, didžiųjų to meto kelių iš Vilniaus į Krokuvą ir iš Kauno į Gardiną kryžkelėje. Tai viena seniausių Lietuvos gyvenamų vietovių, garsios ir garbingos praeities miestas, buvęs žymus gynybinis, administracinis, prekybos, švietimo bei religijos centras. XIV a. Merkinė minima svarbiausių rytų Europos miestų sąraše. rašytiniai šaltiniai Merkinę sieja su daugybe istorinių įvykių, o žmonėse apie ją yra daug padavimų - pasakų.
Archeologų nuomone pirmieji gyventojai Merkinės apylinkėse apsigyveno pačioje paleolito pabaigoje apie X -IX a.p.m.e. Senųjų gyventojų paliktus pėdsakus mena šiose vietovėse esančios gausios akmens amžiaus stovyklos, mezolito ir neolito epochų, žalvario amžiaus radiniai, aptiktos tų laikų stovyklavietės.
   Dešiniajame Nemuno krante, tarp Stangės Merkio upių stūkso reikšmingiausias šios vietovės praeities liudininkas - Merkinės piliakalnis. Apie 20 m aukščio stataus kalno liekanos (didelę jo dalį nunešė sraunūs Stangės upelio vandenys) rodo, kad pilis buvo įrengta aukštame upių santakos kyšulyje, iš rytų pusės atskirtame didelio, plataus, staigiais šlaitais gynybinio griovio. Pagal aptiktas senosios gyvenvietės liekanas ir kultūrinį sluoksnį manoma, kad į rytus nuo piliakalnio, už gynybinio griovio, aukštoje didelio ploto kalvoje tarp Stangės ir Merkio buvo papilys. 
   Istoriniuose šaltiniuose Merkinė pirmą kart paminėta 1359 m. Novgorodo metraštyje nurodoma, kad ji yra viena svarbiausių Rytų Europos XIV a. , o Jogailos 1391 m. rašte - viena stipriausių Lietuvos tvirtovių.
   Ne kartą Merkinės pilis buvo deginta ir vėl atstatyta. 1377, 1394, 1403 m. kryžiuočiai puolė Merkinę, naikino apylinkių gyventojus, grobė jų turtą. Pilis buvo ne tik karų, bet ir politinių įvykių liudininkė, čia apsistodavo Lietuvos valdovai, jos menėse spręsdavo vidaus įvykių bei tarptautinių santykių klausimus, medžiodavo apylinkių giriose. 
   1387 m. Jogaila su Vytautu krikštydino Merkinės gyventojus, buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. Tais pačiais metais, būdamas Merkinėje, Jogaila suteikė Vilniaus miestui Magdeburgo teises.
   Po Žalgirio mūšio senoji pilis prarado savo strateginę reikšmę ir ėmė nykti. Merkinė iš miesto tvirtovės tapo svarbiausia stotimi Vilniaus - Gardino - Varšuvos ir Kauno - Gardino kelyje taip pat svarbiu punktu vandens magistralėje, Nemuno ir Merkio santakoje.
   1491 m. Merkinė gavo savivaldą, 1551 m. paminėta Lietuvos miestų sąrašuose, kada Merkinei buvo suteiktos Magdeburgo teisės nežinoma, tik žinoma, kad Žygimantas Augustas 1569 metų gruodžio 7 dieną patvirtino Merkinei ankščiau kažkurio valdovo duotas Magdeburgo teises ir suteikė herbą. Gavusi privilegijų Merkinė ėmė klestėti, miestas toliau augo, XVII a. pasiekdamas klestėjimo apogėjų. Miesto aikštėje iškilo rotušė su bokštu ir laikrodžiu, nemažai mūrinių pastatų, 3 bažnyčios, 2 vienuolynai. Miesto ribos buvo paženklintos 4 mūriniais stulpais si miesto herbu (du išliko iki šiol).    Rašoma, kad miestas tuo laiku turėjęs ir karių menės įgulą. Klestėjo amatai, prekyba. XVI - XVII a. buvo Merkinės žydėjimo laikotarpis. 
   Daugiausia privilegijų Merkinei teikė Lietuvos didysis Kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislavas Vaza. Pamilęs Merkinės girių ramybę ir gamtos grožį, kunigaikštis dažnai būdavo Merkinėje, kur 1648 m. gegužės 20 d. mirė.
1615 m. pastatyta bažnyčia.
   1676 m. miestelyje įsikūrė jėzuitai ir buvo įsteigta vidurinė mokykla.
Pirmos didžiosios nelaimės Merkinę ištiko Jono Kazimiero valdymo laikais , kai į Lietuvą iš visų pusių skverbėsi švedai ir rusai. Ji nebeatsigavo po 1655 m. Lietuvos - Lenkijos karo su Rusija. Šiaurės karo metais (1700 - 1721 m.) žygiuodamas su savo kariuomene per Lietuvą du kartus Merkinėje (1707 ir 1708 m.) buvo apsistojęs caras Petras I. Šis karas ir paskui siautęs maras Merkinę dar labiau nualino. Kosciuškos sukilimo metu 1794 metais Merkinė buvo sudeginta. Gaisrai ją nusiaubė 1803, 1822, 1900, 1923 metais. 1773 - 1775 metais iš merdinčios Merkinės įstaigos perkeltos į Alytų , o miestelis paskirtas Trakų apskričiai. Merkinės praeities istorijoje gilius pėdsakus yra palikės ir 1830 - 1831 m. sukilimas.
   Carinės Rusijos valdymo metu Merkinė šiek tiek atsigavo ir virto nemažu prekybos centru, valsčiumi.
   Lenkams užgrobus Vilniaus kraštą Merkinė buvo prie demarkacijos linijos ir tapo užkampiu.
   Okupaciniais metais miestelis vėl skaudžiai nukentėjo. 1941 m. vokiečiai sugriovė ir sudegino daug pastatų, iš centro beliko tik griuvėsiai. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių naciai išžudė daugiau kaip 800 žydų tautybės Merkinės gyventojų.
   Pokario metais apylinkėse veikė didžiulis pasipriešinimo sovietinei okupacijai judėjimas. Žuvo daug gyventojų, nemaža jų buvo deportuoti į Rusijos gilumą. 
1838 m. Merkinėje buvo 160 namų , iš jų 140 priklausė žydams. 1882 m. buvo 233 namai, miestelyje gyveno 2148 žmonės. Tarpukaryje 312 gyvenamųjų namų, iš jų 24 mūriniai, 1940 - 2500, 1970 m. - 1500, 1980 - 1380 gyventojų.
    Šiuo metu Merkinėje gyvena 1500 gyventojų. Tai seniūnijos centras, viena seniausių Lietuvoje V. Krėvės vidurinė mokykla. mokykla internatas, ligoninė, kultūros centras, parduotuvės, Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centras su parodų sale, kraštotyros muziejus, paminklas pokario metų rezistencijos aukoms atminti - Kryžių kalnelis, 1994 metais pastatytas paminklas rašytojui V.Krėvei.
   Pagrindinė Merkinės vertybė - tai archeologinis paveldas (piliakalnis su papiliu ir miesto kultūrinis sluoksnis), išlikę du miesto ribą žymintys mūriniai stulpai. Ypatingai vertintinas miesto planas, kurio struktūrinis karkasas atėjęs iš XV a. Senoji jo dalis - urbanistikos paminklas , kuriame saugomas gatvių tinklas, aikštės planas, užstatymo elementai. Gotikinės bažnyčia, po perstatymo įgijusi ankstyvojo baroko bruožų yra architektūros paminklas. Joje yra 11 dailės paminklų. Labai reikšminga yra unikali Merkinės gamtinė situacija. 

Musteika

   Musteika - tai viena nuošaliausių pietryčių Lietuvos miškų gyvenviečių. Netoli kaimo plyti Čepkelių raistas, kuriame gausu retų augalų ir gyvūnų. Iš visų pusių kaimą supa miškai, daugiausia pušynai. Praeityje šiuose miškuose ir pelkėse buvo gausu žvėrių ir paukščių, todėl medžioti čia atvykdavo Lietuvos didikai. Per kaimo žemes teka Grūdos intakas Musteika, prie kurios krantų ir stovi Musteikos sodybos. 
   Musteikos kaimas, kaip ir tam pačiam Varėnos dvarui priklausęs Dubininkas, yra palyginti jaunas. Jo raidos istoriją galima sekti tik nuo XVIII a. pabaigos, t.y. nuo to meto, kai pradėtos tvarkyti Varėnos dvaro žemės. 1785 m. inventoriuje, sudarytame perduodant Varėnos seniūniją Mykolui Bžostovskiui, pirmą kartą žinomuose šaltiniuose paminėtas Musteikos kaimas. Pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinį pasiskirstymą viena dalis Musteikos kaimo priklausė Trakų pavieto Varėnos seniūnijai, o kita dalis - Gardino pavieto Berštų girininkijai. Riba tarp gubernijų ėjo per pačią gyvenvietę. Dėl šios aplinkybės sunku nustatyti kaimo susikūrimo datą ir nušviesti jo raidą.
   Kaimą supę miškai buvo dosnesni už dirvas ir pievas. Įvairūs miško darbai, grybų, uogų ir vaistažolių rinkimas teikdavo nuolatinių pajamų. Iki Pirmojo pasaulinio karo kaime veikė dervos varykla, kuriai žaliavą pristatydavo vietiniai gyventojai. Tačiau pagrindinis musteikiškių darbas buvo drevinė bitininkystė . Šis senas girių gyventojų verslas buvo žinomas nuo pat kaimo įsikūrimo. Apie drevinės bitininkystės laikus liūdija kaimo apylinkėse užsilikusios drevės ir dar gyvi bičių priežiūros papročiai. Kai kaimo žemės atiteko miškų ūkiui, Musteikoje buvo įsteigta girininkija, padalinta į 4 eiguvas. Miško darbai tapo pagrindiniu gyventojų užsiėmimu.
   Dar neseniai pasiekti Musteiką iš artimiausių vietinių centrų buvo nelengva - tekdavo vykti siaurais, per mišką išsivingiavusiais, sunkiai pravažiuojamais keliukais. Nuošali vieta, atokiai esantys kaimai, blogi keliai - tai priežastys, dėl kurių iki šių dienų išliko XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje susiklosčiusi kaimo struktūra ir tradiciniai pastatų tipai. 2002 metų sausio 1 d. surašymo duomenimis Musteikoje gyveno 91 gyventojas.

Zervynos

   Zervynų 48 sodybų kaimas - Respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Tai unikali miškų ūkio gyvenvietė iki šiol išlaikiusi XVIII - XIX a. susiformavusi planą ir liaudies architektūros savitumus.
   Zervynos susilaukė didžiausio dėmesio ir yra vienas iš labiausiai tyrinėtų šios rūšies kaimų architektūros paminklų. Tyrimų dėka yra užfiksuotas gyvas XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios šio kaimo gyvenimo vaizdas ir bruožai, papročiai, ištirtos ir suinventorizuotos sodybos, atlikti pastatų apmatavimai, fotofiksacija. Ekspedicijų medžiaga apibūdinta 2 monografijose, parengtas kaimo regeneracijos projektas.
   Kaime žinoma akmens amžiaus stovykla. Jo apylinkėse rasto kitos 24 akmens bei žalvario amžiaus stovyklos. Šie radiniai paliudiją, kad čia žmonių gyventa nuo pat seniausių laikų.
   Pirmą kartą Zervynos paminėtos 1742-1748 m. Merkinės parapijos gimimų metrikų knygose. 
   XVIII a. kaimas turėjo dvi administracines priklausomybes. Varėnos Zervynos išsivystė iš bajorkaimio, priklausė Trakų vaivadijos ir pavieto Varėnos seniūnijai. Ši kaimo dalis ėjo baudžiavą. Kaniavos Zervynoms pradžią davė miško žvalgų gyvenvietė. Ji priklausė Vilniaus vaivadijos Lydos pavieto Kaniavos seniūnijai ir girininkijai. Ši kaimo dalis mokėjo činšą.
   Reformų menkai tepaliestas Zervynų kaimo planas yra vertingiausia šio architektūros paminklo dalis. Siaurame žemės ruože tarp Ūlos upės šlaitų ir klonių einanti, kampais užsisukanti gatvė yra pagrindinė kompozicinė ašis, nuo kurios į kiemų gilumas prie atsišakojusių gatvelių išsidėstę įvairaus plano sodybos. Pagrindinės sodybos buvo tie lizdai, iš kurių vėliau išsivystė įvairaus dydžio 15 sodybų kompleksų. Grupinėse sodybose su bendrais kiemais trobesiai išsidėstyti pagal jų funkcijas: vienoje eilėje arba priešpriešais netoli viena kitos pastatytos dvigalės pirkios, lygiagrečiai ar priešais jas maži svirnai. Tvartai darniai susieti vienas su kitu, o sodybų gilumoje į eilę surikiuoti skirtingų tūrių ir formų kluonai. Nors atskirų šeimų pastatai yra išblaškyti po visą grupinę sodybą, tačiau yra vieningas visos sodybos komplekso planas ir užstatymas. Visi pastatai Zervynose mediniai, sienos gulsčių rąstų, stogai dvišlaičiai gegniniai, dengti malkenomis (dabar perdengti šiferiu). Klėčių ir tvartų pamatai daugumoje medinių trinkų. Gyvenamųjų namų langai, durys, prieangiai saikingai papuošti . Kaime sodybų tvorų ir aptvarų tvėrime ir formose išlaikytas tradicinis liaudies architektūros nuoseklumas. 
   Kaimo lėšomis pastatytas aukštas kryžius ant Ūlos upės kranto, antras - kryžkelėje, prie kapinių. Kaimo viduryje yra ne vienu metu statytų trijų kryžių grupė. 
   Zervynų ąžuolas ir drevėtosios pušys - gamtos ir senovinės drevinės bitininkystės paminklai.
   Zervynų kaimas yra prie Vilniaus - Marcinkonių geležinkelio. Pro jį praeina vandens turizmo maršrutas Ūlos upe, pėsčiųjų ir dviračių maršrutai. Kaimas gausiai lankomas šalies ir užsienio turistų.
   2002 metų sausio 1 d. surašymo duomenimis Zervynų kaime gyveno 74 gyventojai.