Geologinė sąranga
Dzūkijos nacionalinio parko teritorija yra
dviejų stambių geologinių struktūrų sandūroje. Kristalinis
pamatas, kurį sudaro seniausios uolienos (granitas, gabro, amfibolitas
ir kt.), arčiausiai žemės paviršiaus yra pietrytinėje
Lietuvoje, Čepkeliuose. Čia jis slūgso tik 251,3 m gylyje.
Virš kristalinio pamato slūgso priekvartero
nuogulų danga, kuria dažniausiai
sudaro jūrinės kilmės uolienos. Viršutinę 120-150 m storio
kvartero nuosėdinių uolienų dalį suformavo kontinentiniai
ledynai.
Maždaug prieš 125 tūkst. metų, atsitraukus Medininkų
ledynui, prasidėjo šiltas laikotarpis. Merkinės apylinkių
atodangose ties Jonionių, Maksimonių
ir Netiesų kaimais, žinomose daugelio šalių geologams, išliko
čia tyvuliavusių paleoežerų nuosėdos,
kuriose užfiksuotas klimato kaitos ciklas nuo Medininkų
ledynmečio pabaigos iki paskutiniojo Nemuno apledėjimo pradžios.
Todėl ir pats tarpledynmetis gavo
Merkinės vardą.
Dabartinį Parko reljefą kūrė paskutiniojo
(Nemuno) apledėjimo ledynai ir jų tirpsmo vandenys. Nuslūgus
vandenims, iškilo smėlėti plotai, davę pradžią šiame krašte
plačiai paplitusioms žemyninėms kopoms. Dabartinio reljefo
formavimuisi didelės įtakos turėjo ir Nemuno bei Merkio upių
geologinė veikla.
Reljefas
Apie
du trečdaliai Parko teritorijos plyti Dainavos smėlingoje
lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai,
su ryškiomis terasomis upių slėniai. Vienas iš unikaliausių
parko kraštovaizdžių yra Marcinkonių,
Lynežerio, Grybaulios
ir Šunupio žemyninių kopų
masyvai, kurių atsiradimą poledynmetyje
sąlygojo pakankamai storas smėlio sluoksnis, lygus paviršius,
sausas, vėjuotas klimatas ir menka augalija. Lygumos paviršių
paįvairina ir termokarstinės
daubos su nedideliais ežerėliais.
smėlingos lygumos pietinėje dalyje. Šiaurės vakarinis parko
pakraštys "užkopia" ant. Šiuos rajonus skirianti
riba yra palei Veisiejų - Merkinės
moreninį kalvotą ruožą.
Į šiaurę nuo Merkinės smėlingos terasinės
lygumos dubakloniuose telkšo ežerų
virtinės, o šiauriau Subartonių
Dzūkų moreninėje aukštumoje
vyrauja vidutiniškai kalvoti su daubomis vietovaizdžiai su įvairia
dirvožemių ir naudmenų danga. Daubose neretai
susiformuoja nedidelės pelkutės.
Ypatingai išraiškingos, didelės kalvos iškyla ties Lizdų, Klepočių,
Druskininkų kaimais ir kraštovaizdis čia labai primena Aikštaitiją.
Labai savotiškas kraštovaizdžio tipas yra
upių, ypač didžiųjų, slėniai. Tekėdamos
per skirtingus landšaftus, upės
tarsi sujungia juos į vieną visumą. Ypač daug įtakos
dabartiniam parko reljefui turėjo Nemuno, veikla. Jo senovinį
kelią žymi platūs 4-6 km slėniai ties Panaros
ir Netiesų kaimais ir 2-3 km spindulio kilpa su senvagėmis
buvusioje Pakrykštės pelkėje.Ten,
kur Nemuno vandenys pralaužė moreninį
gūbrį, šiuo metu yra akmenuotos rėvos (Bajorė ties Ulčičiais,
Sakalas ties Dubakloniu, Žirklės
ties Merkine, Siuvėjas ties Maksimonimis).
Nemunas suklostė ir plačias storasmėles
terasas ties Panara, Gudeliais,
Netiesų ir Druskininkų kaimais. Upės keičia Parko reljefą
ir dabartiniu metu. Aktyvia erozine
veikla garsėja Ūla, savo vagą tiesina Grūdos upė. Gausūs
šaltiniai kuria sufozinius cirkus
giliai (net 15-20-čia metrų) į smėlėtąją lygumą įsirėžusio
Skroblaus upelio slėnio šlaituose.
Parko paviršius yra vidutiniškai 100 m aukštyje
virš jūros lygio, o aukščiausias taškas - Dalgiakalnis
(168,2 m virš jūros lygio), kuris yra žemyninių kopų masyve
už 4 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių.
Žemiausia vieta - Nemuno vaga ties Krikštonimis
(66 m virš jūros lygio), esanti 66 m virš jūros lygio.
Santykiniai aukščiai didžiausi Nemuno, Merkio, Ūlos, Skroblaus
šlaituose bei kopų ruože. Ties skardžiais šlaitų aukščiai
neretai viršija 40 m.
Klimatas
Parko
teritorijoje, ypač Dainavos lygumoje, dėl didesnio nuotolio
nuo jūros ir pietinės padėties klimatas kontinentalesnis nei
kitose Lietuvos dalyse. Per metus vidutiniškai iškrinta 624 mm
kritulių, du trečdaliai šiltuoju metų laikotarpiu. Gaunama
saulės radiacija - 86 kcal/cm2
per metus - viena didžiausių Lietuvoje. Čia yra ir vieni didžiausių
Lietuvoje paros, taip pat ir metų temperatūros svyravimai. Tam
įtakos turi dideli smėlingi plotai, lengvai įšylantys
(vasaros metu smėlynų paviršius gali įkaisti ir iki +50oC),
bet lengvai ir atiduodantys sukauptą šilumą. Dėl karšto ir
šalto oro srautų susimaišymo gana dažnai pasitaiko
lokaliniai lietūs ar net audros, apimantys tik nedidelę
teritorijos dalį.
Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -5,4oC,
maksimali - 40oC; vidutinė liepos mėnesio temperatūra
+17,7oC, maksimali +37oC (aukščiausia
Lietuvoje). Čia pačios anksčiausios ir vėlyviausios šalnos.
Vakarinės parko dalies klimatas kiek švelnesnis, nes nemažai
įtakos turi ir Nemuno slėnis. Ypač išsiskiria Merkinės
apylinkės, kur ir pavasaris ateina kokia savaite anksčiau nei
į Marcinkonis, čia žymiai mažesnė
ir šalnų tikimybė.
|
