Etnokultūra
   Amatai ir verslai
   Tradicijos
   Tautosaka
   Langai
   Fasadai

• MEDŽIO APDIRBIMAS IR PERDIRBIMAS

   Miško kirtimas – seniausias, išlikęs iki šių dienų dzūkų verslas. 
   Medienos produktai ir perdirbta miško medžiaga iš Lietuvos pradėta eksportuoti jau XIII-XV a., o ypač XVI a. Vakarų Europoje didėjant ne tik pelenų ir dervos, bet ir pušinių rastų paklausai, iš didžiagirės buvo išvežama daug medienos. Pirmiausiai buvo kertami miškai, esantys prie plukdomų upių. Medžius iki 1955 m. pjaudavo tik skersiniais pjūklais, medieną iki 1950 m. traukdavo tik rogėmis ar ratais įsirėžę arkliai. 
   Potašo, gaminamo iš medžio pelenų, reikėjo stiklo, dažų, audinių, chemijos, muilo, pramonei. Atamano prižiūrimi, amatininkai, vadinami būdininkais, miškus paversdavo pelenais, už tai gaudami atlyginimą, maistą ir rūbus. 
   Daug kur naudota ir derva. Ja tepdavo prieplaukas, laivus, trobesių dalis, o degutu – medines vežimo ašis, malūnų dantračius, gydydavo vaikus, girdydavo karves ir t. t. XVIII a. dervininkų atlyginimas buvo dvigubai aukštesnis, negu medkirčių.
   Lietuvoje miškus sakinti pradėta tik 1915-1917 m. Sakai naudojami avalynės tepalui, grindų vaškui ir kitiems gaminiams.
   Kiekviename kaime būdavo keletas nagingų statybos meistrų ar puikių amatininkų, tačiau beveik visų sodybų žmonės eidavo dirbti į mišką.
1864 m. nutiesus Peterburgo – Varšuvos geležinkelį, pastačius Marcinkonių geležinkelio stotį, prasidėjo intensyvi valstybinių miškų eksploatacija.

• MEDŽIO MEISTRAI

   Medžio meistrų dirbiniai labai įvairūs – pradedant trobesiais, kryžiais ir baigiant įvairiais buitiniais reikmenimis. Medžius statybininkams iki Pirmojo pasaulinio karo ir tam tikrą laiką po karo paruošdavo lentų pjovėjai (dročiai). Vėliau sienojus daugiausiai pjaudavo lentpjūvėse. Trobesius dauguma statė pagal užsakovo planą ir išgales, pagal laiko madą.
   Esant reikalui, meistrai dirbdavo ratus, vežimus, ūkio padargus, medinių namų apyvokos daiktus.
   Beveik visi amatininkai – statybininkai, dailidės, staliai – buvo mažažemių arba bežemių vaikai. Mokslas pas medžio meistrą trukdavo trejus metus.
   Dailidės – gyvenamųjų namų apdailininkai – dažniausiai dirbo pavieniui. Viengungiai daugiausiai eidavo toliau po kaimus, vedusieji dirbdavo kaiminystėje arba namuose.

• Žvakių liejimas

   Žvakės dar liejamos senuoju būdu ,,su lanku”. Tai senas būdas, (manoma, kad nuo XIV a) išlikęs šilinių dzūkų kaimuose. Ištirpintas vaškas statomas su dubeniu ant karštų bulvių ar burokų katilo (,,kad neužstengtų”). Ant kiekvieno ,,kriukelio kariamas siūlalis ir vaškas pilamas ant siūlo”. Apsukus ratą, procedūra kartojama.
   Iki XX a. vidurio bitininkystės verslas Dzūkijoje gan primityvus, o apžiūrinėjant išlikusius žvakių liejimo darbo įrankius ir stebint darbo procesą, galima galvoti, kad ir procesas, ir įrankiai labai mažai kito. 
   Dabartinių žvakių liejikų, gyvenančių Dzūkijos nacionaliniame parke, pagrindinė žaliava vaškui gauti yra seni koriai, sudegusios žvakės arba parafinas. Meistrai šio darbo paslapčių išmokę ir įrankius paveldėję iš savo tėvų, artimųjų, giminaičių, kurie praeityje yra laikę bites. Žvakių liejikų, kaip ir dievdirbių, buvę mažai. Tai greičiau pomėgis, o ne verslas. Nors žvakės visada turėjusios paklausą ir savo vertę. 
   Prisimenančių ir pasakojančių, kaip žvakes lieja, yra daugiau, bet turinčių darbo įrankius ir tebeliejančių mums žinomi vos penki. Visų meistrų darbo principas tas pats. 

• MIŠKO GĖRYBIŲ RINKIMAS

   Jau XVII – XVIII a. džiovintais grybais buvo atiduodama dalis duoklės kunigaikščiui ir dvarams. Jie buvo pardavinėjami aplinkiniuose turguose. O XIX a. antroje pusėje nutiesus geležinkelį, supirkėjai iš Marcinkonių, Zervynų ir kitų aplinkinių kaimų džiovintus baravykus gabendavo į Vilnių, Varšuvą, Peterburgą. Marcinkonių kaimo valstiečiai grybingais metais nebedirbdavo lauko darbų, o visą laiką skirdavo grybų rinkimui.
   Dzūkai miškuose uogaudavo. Vertingiausias didžiosios girios turtas – spanguolės. Jas nuo seno rinko dauguma vietinių gyventojų. Uogos būdavo perrenkamos, supilamos ant namo aukšto ir žiemą ar net pavasarį parduodamos.
   Dar vienas labai senas verslas – vaistažolių rinkimas. Seniausiai vaistažoles rinko žolininkai, žiniuonės, senutės. Tai buvo liaudies medicinos pagrindas. Vaistažolės buvo pardavinėjamos aplinkiniuose kaimuose, jas plačiai naudojo nuo XIX a. įsikūrusios vaistinės.
   XIX a. pabaigoje ir pirmoje XX a. pusėje, didėjo jų paklausa. Pagerėjus susisiekimui (nutiesus geležinkelius) Vilniuje iki Antrojo pasaulinio karo kasmet birželio 23 d. ir 24 d. vykdavo didelės vaistinių augalų mugės, į kurias suvažiuodavo pirkliai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos miestų bei iš tolimesniojo užsienio. Didžioji dalis vaistažolių buvo surenkama Didžiojoje girioje.

• DREVINĖ BITININKYSTĖ

   Vienas iš seniausių ir ilgiausiai išsilaikiusių didžiosios girios verslų – drevinė bitininkystė. XIII a. žmonės patys ėmė rengti medžiuose dreves ir dengti jų viršūnes stogeliais, iki tol, vyravo miškinė bitininkystė – radę drevę su bitėmis, medį nupjaudavo ir medų iškopinėdavo Geri drevininkai ir geri bitininkai priklausė pasiturinčių žmonių kategorijai. Drevininkai turėjo savo papročius, savą teisę. Medų gyrė užsienio keliautojai. Drevinės bitininkystės klestėjimo laikai buvo XIV-XVII a. Ypač dideles privilegijas 1630 m. suteikė Zigmantas Vaza. Tačiau drevinė bitininkystė jau XVII-XVIII a. ėmė užleisti savo pozicijas naminei bitininkystei.
   Drevinės bitininkystės papročiai buvo surašyti Pirmajame (1529 m.), Antrajame (1566 m.) bei Trečiajame (1588 m.) Lietuvos Statutuose. Kol girios prikausė bendruomenei, bitininkavo visi, kas norėjo ir sugebėjo. Kas pirmasis įkirsdavo medyje savo ženklą, tam priklausydavo ir jo uokse ar iškaltoje ertmėje susimetusios bitės. Kai girios tapo didžiojo kunigaikščio ir feodalų nuosavybe, jie įgijo teisę ir į medžius su drevėmis. Valstiečiams buvo palikta teisė eksploatuoti kunigaikščio, ponų ar bajorų miškuose gyvenančias bites, už medį su dreve buvo imamas mokestis. 1697 m. Merkinės dvaras reikalavo pusinio medaus nuo sodybų avilių ir ežių drevių. XV a. pabaigoje – XVI a. Lietuvoje įsigalėjus prekiniam piniginams ūkiui, vieną po kitos duokles keitė pinigai, tačiau medaus duoklė dažniau buvo renkama natūra.
   XIX. a. antrojoje pusėje drevine bitininkyste kaip verslu buvo užsiiminėjama tiktai miškingame Pietryčių Lietuvos regione. Iš senos stiprios drevės buvo gaunama iki 7 gorčių (=1 pūdas = 16,3805 kg) medaus ir iki 2 svarų (1 svaras = 365,47 g) vaško. Kitoje Lietuvos teritorijoje drevinė bitininkystė buvo sunykusi, kadangi miškai buvo masiškai kertami. XIX a. už naudojimąsi dreviniais medžiais dvarai reikalaudavo duoklių medumi ir vašku. Caro laikais valstybinės urėdijos imdavo pusrublį už vieną bičių drevę. Lietuvoje nebuvo įstatymo, draudžiančio laukines bites miškuose savintis. Kai kurie miškų sargai savavališkai patys parsiveždavo ir kitiems už dovanas leisdavo niekieno dreves su bitėmis persivežti į savas sodybas. 
   Lenkams užėmus Vilniaus kraštą, dzūkai už dreves valdiškuose miškuose mokesčių nemokėjo. Vokiečių laikais reikėjo duoti medaus prievolę po 3-5 kg nuo nuo bičių šeimos, dėl to avilius slėpė. Kas prievolę atiduodavo, galėdavo nusipirkti denatūruoto cukraus.
   Medus buvo svarbus maisto produktas ir midaus gamybos žaliava, taip pat medus ir vaškas buvo vieni iš svarbiausių eksportinių prekių. Medų ir vašką XIX a. supirkdavo pirkliai ir gabendavo į Vilnių.
   XIX a. dar sumažėjo pomėgis verstis drevine bitininkyste, nes valstybiniuose miškuose buvo įvestas mokestis už drevinį medų, neleista įrengti naujų drevių.
XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje intensyviau ir kūrybiškiau bitininkai dirbo jau tik sodybų bitynuose.
   Avilius dažniausiai per 3-4 dienas pasidirbdavo patys bitininkai, kartais juos išskaptuodavo klumpiai. Iš meistro pirktas avilys XX a. 3-4 dešimtmetyje kainavo 20-30 litų, centnerį rugių arba kelias dienas atodirbio per rudens talkas. Meistrui, padariusiam avilį iš užsakovo medžiagos, už darbą buvo mokami penki litai, o nederliaus metais atsilyginama maisto produktais. Drevininkai inventorių dažniausiai paveldėdavo.
   XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pirmojoje pusėje dažnai bitininkauti būdavo pradedama gavus dovanų spiečių. Bitininkai įvairiomis progomis dovanodavo spiečius „turintiems pašaukimą” giminėms ar kaimynams, jų vaikams, krikštavaikiams, šeimininkai bitininkai – gabiems samdiniams. Ne tik dovanodavo, bet ir išmokydavo bitininkauti. Nykstant šiam papročiui, pradedantiesiems tekdavo samdytis prityrusius bitininkusir mokytis iš jų prižiūrėti bites. Dėl prietarų bitės Lietuvoje prekybos objektu tapo tik XX a. pirmojoje pusėje. Tačiau dauguma, ypač vyresnieji bitininkai, parduoti bites vengė, bijodami kartu su spiečiumi parduoti savo sėkmę. 
   XX a. pirmojoje pusėje, ėmus prekiauti spiečiais, baimė prarasti savas bites dar nebuvo išnykusi, dar tikėta, kad bitės, kurių pavydima, nesiseka, kad tam, kuris pardavinės bites, – nesiseks bitininkauti.
   Per Pirmąjį pasaulinį karą bitininkystė patyrė daug nuostolių, pradėjo nykti tradicinis inventorius. Nepriklausomoje Lietuvoje sparčiai plito bitininkystės mokslo naujienos, naujas inventorius, kito papročiai.
   Drevininkystė visuomet, o ilgą laiką ir sodybinė bitininkystė buvo išimtinai vyrų užsiėmimas. Senųjų bitininkų įsitikinimu, bitininkauti galėjo tik suaugę žmonės ir tik vyrai.
  Seniau bitininkas, sezono metu surinkęs 15-20 kg medaus apie trečdalį išdalydavo bičių neturintiems kaimynams bei artimiesiems. Bičių produktai turėjo paklausą užsienio ir vidaus rinkose.

• SIELIŲ PLUKDYMAS

   Sielininkų profesija, turbūt, viena iš romantiškiausių, sunkiausių ir seniausių panemunėje gyvenusių lietuvių profesijų. Abipus Nemuno buvo ištisi sielininkų kaimai. Merkiu ir jo baseino upėmis mediena buvo plukdoma palaida. Sieliai buvo rišami prie Nemuno. Ties Merkine, Dubaklonio, Jonionių ir Netiesų kaimais buvo keturi svarbesni sielių pynimo punktai. XIX a. pabaigoje tašyti rąstai Ūla kartais būdavo plukdomi taip tankiai, kad jais būdavo galima eiti be tilto.
   Carizmo metais ir vėliau iki 1928 m. miško kirtimo, sielių rišimo ir plukdymo darbus organizuodavo ir mišku prekiaudavo stambūs pirkliai. Mišką kirsdavo ir veždavo daugiausiai žiemą. Šeporiai apskaičiuodavo darbą ir mokėdavo atlyginimą. Po 1928 m. miško kirtimą ir plukdymą perėmė Miškų departamentas, darbus organizuodavo girininkija.
   Sielių plukdytojai ir pynėjai buvo laikomi labiau kvalifikuoti ir geriau apmokami nei ritikai, kurie pririsdavo pynėjams medžius nuo kranto. Po 1928 m. ne kiekvienas galėjo būti sielininku, nes norintys plukdyti mišką, turėdavo sudaryti sutartį ir užstatyti kaip garantiją tam tikrą turtą arba pinigų sumą, ne mažiau nei sielio vertė.
   Sieliams rišti ir plukdyti susidarydavo nuo 8 iki 20 žmonių grupė. Medžius nuo kranto risdavo kiti darbininkai. Rišant sielius buvo svarbi tiek techninė, tiek ir estetinė sielio pusė. Senieji sielininkai sakydavo „Sielį pini ir dabini”. Maždaug iki ketvirto dešimtmečio sielius dažniausiai rišdavo susuktais jaunais berželiais arba karklais, vėliau 3-5 mm storio viela. Surištų sielių plotis, kol nebuvo tiltų   Nemune siekdavo iki 10 m., vėliau, pastačius tiltus ties Merkine ir Alytumi, plotis sumažėjo iki 8-9 m. Sielio ilgis būdavo apie 110-120 m. Sielis vidutiniškai būdavo apie 150 m3, o didelis arba storų medžių ir iki 250 m3. Mažesnėse upėse – Merkyje, Ūloje – sielio plotis būdavo 2-3 m., pabėgius ir nedidelius medžius kartais plukdydavo nerištus ir tik upės žiotyse gaudydavo ir rišdavo. 
   Ant sielių paprastai dar kraudavo nesurištų rastų, medžio pusfabrikačių.
Plukdomos buvo ir krobkos (karobkos) – daugiasluoksniai sauso medžio sieliai ant kurių sukrautos lentos, linų stirtos ir viskas apdengta stogu. Tokios namų dydžio krobkos sverdavo arti 100 tonų. Plaukdavo sukabintos tartum kaimeliai.
   Vienas sielininkas per sezoną nuo Merkinės į Kauną nuplukdydavo 8-10 sielių, o esant daug medžių ir palankiam orui – 10-12 ir net 15. Plukdymo sezonas prasidėdavo vos atšilus, dažniausiai gegužės mėnesį, o baigdavosi spalio – lapkričio mėnesį, kartais tik upei užšalus.
   Sudėtinga buvo sielius plukdyti Merkiu, kuriuo ėjo demarkacinė linija. Galima buvo plaukti tik savąja puse, tačiau nepažeidžiant sienos praplaukti buvo beveik neįmanoma, nes Merkys siauras, vingiuotas, sraunus. Dažnai dėl sienos pažeidimo įvykdavo konfliktų, ties Puvočių kaimu buvo nušauti sielininkai.    Būdavo, kad sielius reikdavo išsipirkti, sielininkus įkalindavo.
   Nuplukdę sielius, sielininkai į namus grįždavo pėsti. Vėliau, pradėjo važinėti automobiliai, tačiau tai buvo brangu, kartais į namus grįždavo sunkvežimiais, vežančiais prekes.
   Po Antrojo pasaulinio karo miško kirtimas ir plukdymas pasikeitė, didesnę medienos dalį veždavo sunkvežimiais, tačiau dar neatsisakyta ir sielių plukdymo.

• LAIVYBA

   Merkinės miestelio klestėjimo laikotarpiu XVII-XVIII a. Merkio deltoje buvo uostas, laivų pakrovimo vieta, prieplauka. Merkio krante išlikę stambūs akmenys, iš jų įkaltas geležinis žiedas, prie kurio švartuodavosi laivai.
   Nemunu laivus (botus) vilko burliokai, kuriuos vadino pinčiais. Vilkikų skaičius priklausė nuo laivo dydžio – nuo 2 iki 18 žmonių. Pirmasis vilkikas vidurinėje virtinėje buvo vadinamas karoliu, antrasis – maršalka, trečiasis druška. Merkinės pirkliai žydai turėjo laivų. Jų laivai daugiausiai kursuodavo tarp Merkinės ir Kauno, kartais juos vilkdavo net iki Gardino. Merkinėje laivus pakraudavo javais, ąžuoliniais šulais, statinėmis ir kitomis prekėmis. Kai oras geras, laivas Kauną pasiekdavo per 3 dienas, bet vidutiniškai plaukdavo savaitę. Iš Kauno į Merkinę nutempdavo per 10 dienų.
   Kelionės ir prekių pakrovimo metu vilkikus maitindavo pirklys. Už vilkiko darbą per mėnesį, o kartais ir daugiau uždirbdavo apie 4 caro rublius. 

• GELEŽIES LYDYMAS

   Iš balų rūdos geležis buvo lydoma mažose krosnelėse (rudnelėse), lydymui naudotos medžio anglys. Geležies gavybai naudota nesudėtinga įranga ir paprasti įrankiai. Sukūrus geležies lydymo iš rūdos krosnis (rudnias), šis vardas prigijo ir geležies gamybos dirbtuvėms, daug kur Rudniomis imta vadinti ir kaimus – Rudnios kaimas prie Ūlos upės, Rudnios kaimelis prie Netesėlio upelio netoli Merkinės. Rūdininkai iš limonito (pelkių rūdos), susikaupusio durpynuose, paupiuose, paežerėse, pelkėse, lydė geležį. Iš tokios geležies gaminami dvarui bei valstiečiams būtiniausi darbo įrankiai ir kiti dirbiniai.
   XVI a. rudnia (geležies lydymo iš rūdos krosnis) buvo įkurta ir Merkinės dvare.
   Rudnioje veikė geležies liejykla. XVI-XVII a. Rudnios kaimo vyrai lydydavo atvežtinę ir vietinių balų rūdos geležį. 1798 m. Rudnią nuomavę 5 rūdininkai valstybei per metus kiekvienas mokėjo 60 auksinių už pačią liejyklą. 
Žiogelių ir Apsingės kaimuose senais laikais galėjo būti metalo lydymo dirbtuvių, vadinamų gargažais.
   Nuo XIX a. pirmosios pusės dėl pasikeitusių ekonominių ir politinių sąlygų dauguma rudnių pradėjo užsidaryti. Kai 1862 m. per Lietuvą buvo nutiestas geležinkelis, pigesnė geležis tapo prieinama ir Lietuvos vartotojams. Tai privertė paskutiniąsias rudnias nutraukti veiklą. 

• KERAMIKA

   Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio Merkinės apylinkėse klestėjo keramikos amatas. Tuo metu buvo keletas plytinių ir trys puodų dirbtuvės. Puodų gamyba pagyvėjo apie 1930–1932 metus, kai į Merkinę iš Viekšnių atvyko Stasys Urvikis. 1940 m. Merkinės apylinkės puodžiai įsteigė artelę, kuri veikė iki 1965 m. 
   Samūniškių kaime, Pelekiškėje buvo ir plytinių. Pirmosios plytinės buvo gana primityvios, iš pradžių net plytos buvo formuojamos rankiniu būdu vėliau buvo naudojamas arklinis presas.
   XX a. pirmoje pusėje Puvočių kaime veikė plytų gamykla – „ciegelnia“. Puvočiuose gamindavo atsparias plytas, kurias pardavinėdavo daugiausia lenkų okupacijos metais.

Tradicijos

   Kai kuriuose Dzūkijos nacionalinio parko kaimuose iki šiol bendrai t.y ,,pakiemiui“, ganomi gyvuliai, renkamasi į ,,mojus”(gegužines – gegužės mėn. kiekvieną vakarą sueinama į keletą ar vieną sodybą melstis), šv. Morkaus dieną lankomi kaimo kryžiai. Vėlinių vakarą ir dvi savaites po Vėlinių deginami laužai, kartu meldžiamasi už kaimo mirusius.Visas kaimas atsisveikina su ,,iškeliavusiais Anapilin, dalyvauja ,,keturniadieliuose” (praėjus keturioms savaitėms po artimųjų mirties dienos), metinėse (praslinkus metams), o vestuvėse galima sulaukti nekviestų viešnių – moterys ateis ,,prinaskų” (melstuvių). Gimus kūdikiui moterys ateis ,,į palankynas”. Visas kaimas rūpinasi naujai į kaimą atsikėlusiais gyventojais – geranoriškai siūlo savo pagalbą, lanko atnešdami kaimiškų gėrybių, supažindina su bendra kaimo tvarka. Artimiausi kaimynai jaučiasi atsakingi, kad naujakuriai nesijaustų vieniši ir svetimi, taip pat globoja ir vienišus, senus ar ligotus. Kaimo kapinaitėse tvarko apleistus kapus. Kartą metuose užsakomos šv. Mišios už visus– gyvus ir mirusius kaimo gyventojus. Kiekviename kaime renkamas seniūnas – gerbiamas ir sąžiningas žmogus. Iškilusias problemas sprendžia kaimo susirinkimuose.
   Kaimuose dar kai kur kepama duona. Saugomas duonos raugas. Čia gali paragauti grikinės ,,babkos”, ,,bulvinės bandos”, ,,grybų ausiukių” ir kitų dzūkiškų gardėsių. Vietiniai gyventojai vaikščioja ,,savo grybų tropelėm” (takais – paveldėtais iš savo tėvų ir senelių), o uogavimo metu užklydę į raistelius iš karto pažinsime vietinį spanguoliautoją. Čia dar gali pamatyti moteris pjautuvu pjaunančias rugius, ir gražiai išrikiuotus ,, mendelius“ - ypatingu būdu sustatytus javų pėdus , išgirsi bumbsint spragilus ar zurziant rankines girnas, malančias grikius. Yra dar išlikę tik kirviu statytų pastatų, kaimuose pamatysi tik šiam kraštui būdingą sodybų išdėstymą. Išlikę daug pastatų puošybos elementų ir , žinoma, kryžių – aukštų, dvigubų, su ietimis.   Gali tikėtis išvysti ir ,,žiursteliu” ( prijuoste) padabintą kryžių - taip juos puošia tik dzūkės. Prijuostėlė, užrišama ant kryžiaus, kaip pagarbos, padėkos ženklas. Taip pat buvo rišamos atgailaujant, atsisveikinant, atsiprašant, kreipiantis pagalbos.
   Kaimų gyventojai, kad lengviau būtų išsiaiškinti pas ką į svečius išsiruošė, sako ne pavardę, o pravardę (,,prozviščią”), nes tokių pačių pavardžių daug, ne gatvę, o ,,mikrorajono” pavadinimą – Banadai, Naujadvarė, Kužuliai, Naujaliai, Gaidziai… Ir kalneliai, ir upeliai, netgi žemės rėželiai ar pievos – viskas turi vardus. 
   Ištisas klodas – liaudies išmintis, žolininkės, liaudies medicina, užkalbėjimai, tikėjimai , burtai, prietarai, sapnų ir gamtos reiškinių aiškinimai, orų ir būsimo derliaus spėjimai, gamtos pažinimas ir sugebėjimas gyventi jos prieglobstyje. Kaimuose tebegalioja, nerašytas, iš kartos į kartą perduodamas moralės ir dorovės kodeksas...

Tautosaka

   Mūsų kaimų gyventojai sparčiai sensta, mažiau sodina daržų, beveik nebeaugina stambesnių galvijų. Ilgais žiemos vakarais mielai bendrauja tarpusavyje, nuoširdžiai laukia svečių – tolimesnių kaimynų, pažįstamų ar giminių. Užsukęs į svečius visada išgirsi spalvingų pasakojimų, netgi tada kai, rodos ir nesitiki, nes gerą dešimtmetį lankaisi nuolat... Dažnas ir pajuokauja – ,,neklausk kų valgiau par obiedų (pietus) – nepamenu, ale kas nuciko vaikystėn, kų ragėjau, ar girdėjau – klausykis. Ot.“

Kas turi dūšių? (sielą)
Kalėdojo kaiman kunigas. Užajis pirkion jir radis vaikaicį ėmė klausinėc. 

   - Jonule ar turi dūšių?
   - Nežinau, išlemena išsigundys bernaicis.
   - O Tavo Motulė ar turi dūšių?
   - Kad nežinau.
   - Tai gal Tėvulis turi?
   - Nežinau. Vos neašarodamas pukši vaikaicis...
   - Tai kas neturi dūšios?
   - Nežinau, žinau cik, kad kunigėlis, tai cikrai dūšelį turi.
   - O iš kur žinai.
   - Žinau, ale, nesakysiu.
   Puolės Motulė prašyc:
   - Pasakyk, Jonule, gi kunigėlis prašo, negražu tylėc...
Nuraudo bernelis, galvelį nulaidis ėmė pasakoc, kap buvo inlindįs klebonijos sodan obuoliauc. Tupėjo po obelėli ir ragėj, kap atsvėrė klebonijos langelis jir baltai apsrėdzus moteriška žmogysta šasct prog langelį, o jau kunigėlis jir sakys:
    - Ataik, dūšela, jir rytoj nakcu... Lauksu...
   Dar jau nukaito kunigėlis, graita atsisveikino jir prog dures spruko...
   Papasakojo moteriškė jir graita persižagnojo, - dovanok, Dzievuli, kunigų apkalbėjau, be švįstos žvakelės mirsiu...

Ščyra prauda... (tikra teisybė...)

   Pasligojo susiedyston dziedulis. Litvinu vadė. Susrangė sūnus, paskinkė arklį jir išvažau kunigo. Jagu važuoj kunigo paskuciniam patepimui - susveina visas sodzus giedoc jir poteriauc. Ėmė rinkcis susiedai...
   Nuvažau jir, o bėdela, nerado kunigo. Klebono gaspadzinė jir sakys - atvažuok ryt. Nėr kunigėlio, su raikalu išvažau. 
   Sunūs apsisuko jir susrangė namo, ale mįslina, imsiu jir parvešų vožkai vožį (ožkai – ožį). Paslakstys, bus vožukų. Užvažau, inskėlė vožį ir grįžta namopi.
Namo susiedai gieda, poteriauna jir vis prog langų dairos ar negrįžta su kunigu...
   O jau viena moteriškė glesterna jir sakys: - Atvažuoja. Jau ragiu po baltai pasrėdys, ragiu sėdzi vežiman kunigas. Graita puolės, žvakelį uždegė, suklaupė. Gaspadzinė (šeimininkė) šoko sklepan ( rūsin) maisto nešc...
Sūnus sustoj kieman, vožys užgirdįs vožkytės balsų strikc iž vežimo, vožka bėgc pirkion išsigandus jir šasc sklepan, vožys iž paskos... Maldos, persipynė su vožio bliovimu, gaspadynės spiegimu, susiedėlių (kaimynėlių) juoku... Nat mirštantysis prajuko. Dar jilgai visas sodzus prisminė Litvino pskucinį patėpimų... O jūs nemįslykit, Litvinu juokas, galėc, labiau mačino kap kas. Dar pagyveno dziedulis...

Patarlės

Da aš ty verksu. Tegu karvė verkia – jos akys didėlesnės.
Varlės balu neišgųsdzysi.
Ciesiai arcau, aplink sparcau.

Dzūkiškos mįslės

Kas samanotas gimsta? (Grybas)
Plaukų žamė, kaulo žagrė, trijų spalvų artojas. Kas? (Genys)
Juoda žmonelė, molinėn būdelėn. Kas? (Kregždė)
Gniaužtis storio, sprindis ilgio – moterim reikalingas. Kas? (Kultuvė)
Du gyvi brolukai vienam karstely auga. Kas? (Lyšiai-lęšiai)
An lygaus laukelio nei vieno namelio, o vidurį tūkstančiai mergelių gyvena. Kas? (Žuvys ežere)

Pasaka
Skūpas gaspadorius...

   Nei vienas bernas neišsiūžino (neištarnavo) pas gaspadorių sutarto laiko. Tokis skūpas (godus) buvo. Visos apylinkės bernai lankė tuos namus. Ale vienų dzien atajo drūtas bernas jir pasisiūlė tarnauc iki Advento, o sutiko dyrbc cik už tai kiek paneš. Sutarė. Bernas dyrbo gerai. Sukės nuog rycinės iki vėlaus vakaro. Dzaugės gaspadorius jir vis mįslino, ot pigiai nusisamdiau, kų gi jau jis anta pecų išsineš...
   Atajo Adventas. Bernas už slūžbų paprašė marškos jir ėmė kraucis šienų. Žūro gaspadorius jir savo akimi nevierina. Bernas krauna jir krauna šienų, jau beveik visų kluonų baigia atuštyc. Gaspadorius jau ėmė rypuoc - kuoj aš savo jaucus šarsiu? Nedejuok, neraiks, kraiviai šypsos bernas. .. Suskrovįs šienų švilpterėj bernas jir atlingavo jaucai. Šasc an to šieno, bernas nešulį an pecų. Kap aj, visa ūkė iž paskos. Gaspadorius brinkc negyvas... Ty ne paprasto berno būta, o velnio. Va tau jir darmas ( pigus, neapmokamas) bernas.. Nieko dovanai (veltui) nebūva... O skūpas visadu moka du roz...

LANGAI

„Dzūkijos nacionalinio parko tradicinė architektūra: langai“
Dr. Rasa Bertašiūtė

   Etninė architektūra – labai svarbi kultūrinio kraštovaizdžio ir regiono identiteto dalis. Statybos bei gyvenamosios aplinkos savitumų pažinimas, saugojimas ir puoselėjimas garantuoja tvarią visuomenės raidą bei rekreacinį vietovės patrauklumą. Gyvenamoji aplinka nėra vien utilitarus žmogaus poreikis, tai ir estetinis išgyvenimas, įtakojantis tarpusavio bendravimą, būties motyvaciją bei savimonę. 
   Langai – vienas svarbiausių pastato konstrukcinių bei puošybos elementų. Jų išdėstymas, meninis apiforminimas didele dalimi lemia pastato architektūrą, kartu parodo šeimininko skonį ir išprusimą. Per palyginti trumpą gyvenamojo namo raidos laikotarpį įvyko ryškūs langų formų, dekoro bei konstrukcijų pakitimai. Jie vyksta ir dabartiniu metu – vis daugiau gyventojų senuosius langus keičia naujais, dažniausiai plastikiniais, tuo būdu prarandami tradiciniai langų puošmenys, kinta namo ir kaimo vaizdas, dingsta architektūros savitumas. Kaip žodis sakinyje, taip ir mažiausia detalė architektūroje yra svarbi, turi prasmę ir ypatingą savitą informaciją. Ją išmetus suyra/pakinta mintis. Taip yra ir architektūroje – išmetus tradicinius langus visiškai pasikeičia namo vaizdas, prarandama paveldo vertė.

Langų raidos istorija

   Aukštaičių gryčiose ir Dzūkų pirkiose iki XIX a. pabaigos dažnai naudotas paprasčiausios konstrukcijos langas – nedidelė viename ar dviejuose sienojuose iškirsta anga, be rėmo, užstumiama horizontaliai slankiojančia lentele arba užveriama primityvios konstrukcijos langine. Siekiant geriau apšviesti patalpas, lango anga palaipsniui buvo didinama. Į ją įstatomas rėmas, užpildytas šviesą praleidžiančiomis medžiagomis. XVI a. langai dažniausiai buvo užpildomi nedideliais popieriaus arba stiklo gabalėliais. Kol stiklas buvo brangus (iki XVII a.), naudotos ir gyvulių, žuvų pūslės, odos, taukuotas popierius, audinys, žėručio skeltės. XVII – XVIII a. paplito dvivėriai ir keturių dalių varstomi rėmai. Varstomoji dalis, puslangė (lango rėmas) buvo sudalinama alaviniais arba geležiniais rėmeliais į 6, 8, 12 ar 16 dalių, į juos įstatomi langeliai (šibos). Palaipsniui metaliniai langų rėmai buvo keičiami mediniais, mažėjo rėmelių skaičius ir tuo pačiu didėjo stiklo plokštumos.   Valstiečių namuose pirmieji stiklo langai dažnai daryti iš mažų, netaisyklingos formos, sutvirtintų balanomis stiklo gabalėlių. XVII – XX a. kaimo trobesiuose vyravo keturių arba šešių dalių (rūčių) langai, kur aukščio ir pločio santykis svyravo nuo 1:0,7 iki 1:0,8. Stiklai mediniuose rėmuose pirmiausia buvo įstatomi į prievaruose ir rėmo pakraščiuose išpjautus griovelius. Norint pakeisti sudužusį stiklą reikėjo išardyti visą rėmelį, be to, grioveliuose nuolat kaupdavosi vanduo, ir rėmas greitai supūdavo. XIX a. paplitus glaistui langų gamybos technologija patobulėjo. Žiemą, stengiantis apsisaugoti nuo šalčio, iš lauko pusės langai buvo dengiami šiaudiniais matais (iš šiaudų surišta danga).  XX a. II ketvirtyje kaime paplito dvigubi langai (dubultavi) sudalinti į tris dalis (dvi varstomos, viršutinė nevarstoma), namai tapo sandaresni ir šiltesni. 
Šilumai sulaikyt ir apsaugai XVI - XIX a. prie langų buvo kabinamos viena arba dvi langinės. Iš pradžių jos buvo vienpusės, vėliau dvipusės, kabinamos prie lauko sienos medinėmis virpstimis arba metaliniais vyriais (zoviesais).   Daromos vieno, dviejų sluoksnių lentų arba su įsprūdomis (filingais). Langinėse išpjautos nedidelės (širdelės, mėnulio, dobilo ir kt. formos) angos padėjo orientuotis laike ir pagyvino namo fasadus. 

Puošyba

   Langai įstatomi į statybos metu sienoje paliktą angą. Plyšiai buvo užkaišomi pakulomis, o išorinė ir vidinė lango pusė aptaisoma lentų apkalu (lamperijomis). Išpjaustinėtos, profiliuotos apkalimo lentos sudarė lango puošmenis. Lango aukštis su papuošimais užėmė 1/3 – 1/2 sienos aukščio.
   Rytų aukštaičių ir dzūkų langai dažniausiai apjuosti vienodo pločio lentomis (aukštaičių dar aprėminti siaura juostele), lauko pusėje be palangių. Tradiciškai puošiami šoninių lentų galai, viršutinė ir apatinė lenta, rečiau – rėmai, palangės ar staktos. Puošniausi viršulangiai: virš lango rėmo uždedamos prikaltės su karnizėliu, apvadai išpjaustinėjami geometriniais, augaliniais ar gyvūnų ornamentais. Paprasčiausias viršulangis turi horizontalią lentelę, vadinamą karnizu. Puošnesnis susideda iš dviejų dalių – karnizo ir sandriko (trikampio ar kitokio pavidalo frontonėlis antlangės viršuje). Būna ir kitokių viršulangių kompozicijų: tik frizas (plati dekoruota lenta), frizas ir sandrikas be karnizo arba frizas su karnizu be sandriko. Sudėtingiausios turi frizą, karnizą ir sandriką. Sandrikuose kiarapjūviu ornamentu išpjaustinėti augalų motyvai, žalčiukai, šakelės, žiedų pynės su voliutomis. Kartais sutinkamas baroko architektūros puošybos motyvas – pertrauktas trikampis su skrituliu centre ar gėlių, paukščių siluetais. Polangiai puošiami riestiniais profiliais, ypač mėgstamas dviejų priešpriešinių kreivių motyvas.
   Prie langų papuošimų derinamos langinės. Jos dekoratyviai apkalamos lentelėmis, puošiamos raižiniais, ištapomos, dažomos keliomis spalvomis. Su langų apdaila derinama ir stogo skliautų (frontonų) langelių puošyba. Kartais jie daromi apskriti, pusapskričiai, trikampiai, rombo ar kt. formų. 

Langų priežiūra, restauravimas, renovavimas

   Paskaičiuota, kad per nesandarius langus prarandama apie trečdalis šilumos. Todėl labai svarbu turėti ir gražius, ir tvarkingus langus. Norint, kad langai ilgai tarnautų ir būtų sandarūs juos reikia nuolatos/periodiškai prižiūrėti. Jei langai prastos būklės pirmiausia reikia nuspręsti ar juos keisti, ar restauruoti/ renovuoti. Keičiant senus langus naujais, dažniausiai argumentuojama, kad pastarieji turi geresnes šilumos ir garso savybes. Tačiau šilumą ir garsą galima izoliuoti pigesniais būdais: sudėti sandarinimo juosteles arba papildomus stiklus. Prieš klijuojant sandarinimo juosteles langus reikia perdažyti, sutvarkyti plyšius. Papildomi stiklai gali būti dedami lango viduje, tarp sąvarų (varčių) arba iš vidaus. Kartais vidinis lango stiklas keičiamas stiklo paketu. Pigiausia ir paprasčiausia tvirtinti papildomą stiklą prie specialiai pagaminto laikiklio ant vidinės sąvaros/varčios. 
   Jeigu langus nusprendėte keisti, geriausia gaminti tikslią senųjų kopiją (tuomet namas išsaugos pirminę/autentišką išvaizdą). Keičiant ar tvarkant pastatų langus, kurių medinės detalės neturi didelės kultūrinės vertės, svarbu išsaugoti matomas lango proporcijas (lango rėmo storius ir skaidymą). Vidinėje pusėje svarbiausia atkreipti dėmesį į metalines detales ir medinių rėmų profilius. Dedant papildomą izoliacinį stiklą (su rėmu) būtina priderinti jį prie senųjų langų.
   Pigesnė ir ekonomiškesnė alternatyva langų keitimui, - atsargus/kruopštus jų taisymas ir pakenktų dalių keitimas. Langų staktos dažniausiai tvarkomos jų neišimant: nuvalomi nešvarumai, nugramdomi seni dažai, mediena išlyginama, pataisoma ir naujai nudažoma. Langai su rėmais išimami ir tvarkomi dirbtuvėse. Prieš nuimant sąvaras/varčias ant jų pažymima ką reikia keisti ar taisyti, kad jos sandariai ir laisvai užsidarytų. Vietoj jų lango angoje įmontuojami laikini apsauginiai skydai, leidžiantys tvarkyti staktas net ir prastu oru. Dirbtuvėje išimami staktų ir sąvarų apkaustai bei sklendės, nuo jų nuvalomi dažai ir rūdys, metalo dirbiniai ištepami nuo rudžių apsaugančia priemone ir nudažomi. Iš sąvarų išimami stiklai. Sąvaros išdžiovinamos, pataisomos, pakeičiamos atskiros sugedusios/supuvusios dalys. Keitimui naudojama mediena turi būti tokios pat rūšies kaip senoji, rievės išdėstytos tokia pat tvarka, idant neatsirastų nenumatytų deformacijų. Prieš naujai įstiklinant, sąvarų mediena impregnuojama/gruntuojama (lino aliejaus dažais).  Iškitavus langą, pirmiausia sutvarkoma lango rėmo geometrija, kad jis be trukdžių galėtų varstytis, lauko pusė impregnuojama ir dažoma (trim sluoksniais) aliejiniais dažais. Vidinė lango pusė dažoma vidaus darbams skirtais dažais. Kabinant langus atgal į staktas reikia atidžiai priderinti vyrius ir sklendes.
   Nedideli gedimai gali būti taisomi kitu ar specialiomis dervomis. Senųjų langų medienos dalis reikia keisti tuomet, kai jos pradeda pūti. Reikia nepamiršti, kad varžtų ir metalinių detalių paviršiuje yra labai geros sąlygos kauptis kondensatui, tai drėkina besiglaudžiančią medieną ir skatina medienos puvimą. 
   Pietinį langą reikia tvarkyti dažniau negu kitus. Langus reikia dažyti šiltu ir sausu metų laiku, vengti tiesioginių saulės spindulių (normaliai džiūnantys dažai išliks elastingesni, džiūstant dažams saulėje gali susidaryti pūslės). Prieš dažymą medienos drėgmė neturėtų viršyti 15 %. Prieš perdažant reikia gerai nuvalyti paviršių nuo senų dažų (nuplauti amoniaku, metilo chlorido valikliais ar karšto oro srove ir nugramdyti senus atšokusius dažus). Langai dažomi trim etapais: gruntavimas, pirminis ir galutinis dažymas. Gruntuoti būtina ir kito falcą. Dažų sluoksniai sudaro apsauginį paviršių, tačiau svarbu neuždažyti per daug storu sluoksniu. Tradiciškai langams geriausiai tinka lino aliejaus dažai. Alkidiniai džiūsta greičiau negu aliejiniai, mažiau tepasi ir ilgiau blizga, tačiau greičiau pradeda skilinėti ir luptis. Lateksiniais lengva dažyti, tačiau jie blogai įsigeria į medieną, prastai sukimba su paviršiumi. Rekomenduojama prieš dažant šiais dažais gruntuoti paviršių aliejiniais arba alkidiniais.

Dažniausiai pasitaikantys langų defektai:

   1. Nesandarus staktos tvirtinimas;
   2. Nesandari lango staktos sandūra su siena;
   3. Neužhermetintas tarpas tarp sienos ir lango staktos ar rėmo;
   4. Nesandariai pritvirtinta palangė;
   5. Palangės lentos nuolydis nukreiptas į lango pusę;
   6. Prapučiamas įstiklinimas, kai naudojamas nekokybiškas glaistas;
   7. Nesandarūs rėmai.
   Papildomos priemonės langų šiluminiam laidumui sumažinti: atskiro papildomo lango su viengubu įstiklinimu įmontavimas į tą pačią angą; galimas trečio stiklo įstatymas į esamus lango rėmus; trigubą įstiklinimą galima įrengti keičiant vidinio rėmo stiklą į paketą.

Skandinaviška (suomių, švedų) langų restauravimo metodika:

   http://www.byggnadsapoteket.fi (suomių kalba)
   http://www.kpd.lt/patarimai

Langų restauravimas specialiais elastingais užpildais:

   http://www.medziopaveldas.lt

Dzūkijos tradicinė kaimo architektūra:

   http://www3.lrs.lt/docs2/JRGYCRRP.PDF

Fasadai

Tradicinė dviejų galų pirkia Mančiagirės kaime

Dubaklonio kaimo pirkia (M. K.Čiurlionio dailės muziejaus archyvas)

Dailūs skliauto langeliai Žiūrų kaime

Tradicinės pirkios galinis fasadas Paūlių kaime

Pastogės langeliai

Pirkios skliauto langelis Apsingės kaime

Pirkios skliauto langelis Musteikos kaime

Pirkios skliauto langelis Bingelių kaime

Tradiciniai senoviški šešiarūčiai langai - dviejų rėmų šešių dalių / rūčių

Tradicinis šešių dalinimų langas su originaliu viršulangiu ir įsprūdinės konstrukcijos langinėmis Ašašninkų kaime / ne Parko teritorijoje /

Tradicinis šešių dalinimų langas su išpjaustinėtu viršulangiu ir polangiu Žiūrų kaime

Tradicinis šešių dalinimų langas su skirtingomis spalvomis dažytomis langinėmis Ašašninkų kaime / ne Parko teritorijoje /

Tradiciniai šešių dalinimų, dviejų varčių langai Marcinkonių kaime

Tarpukario laikotarpio langai 

Trijų varčių / rėmų, šešių dalinimų langai Paūlių kaime

Tarpukario laikotarpio trijų rėmų langas su langinėmis Kabelių kaime / ne Parko teritorijoje/

Trijų varčių, keturių dalinimų langas Paūlių kaime

Tarpukario laikotarpio trijų rėmų, šešių dalinimų langai su karnizu, - viršuje ir apačioje išpjaustinėtos prikalės, profiliuoti šoninių lentų galai Marcinkonių kaime

Dailiai papuoštas pirkios langas su šiuolaikiškai ištapytomis langinėmis Trakiškių kaime

Tarpukario laikotarpio trijų rėmų, šešių dalinimų langai su dailiu sandriku ir langinėmis Musteikos kaime

Tarpukario laikotarpio trijų rėmų originalaus dalinimo langai Marcinkonių kaime		Dviejų varčių, keturių dalinimų langas Musteikos kaime

Langas su arkiniu rėmo užbaigimu ir pirkios langas su langinėmis Samuniškių kaime		Kukliai ir skoningai papuoštas langas Žeimių kaime

Dailiai papuoštas pirkios langas su langinėmis Subartonių kaime

Tradicinių proporcijų trijų dalinimų langas Žiūrų kaime

Tarpukario laikotarpio originalaus dalinimo trijų varčių langas Trakiškių kaime